Panevėžiuko kraštas istorijos šaltiniuose minimas XIV amžiuje, o dvaras – 1544 m. XVIII a. dvaras priklausė Siručiams. Vienas jų – Simonas Sirutis, Vitebsko pilininkas, 1747 m. pastatė Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią. Tai liaudies meistrų darbo trikampio plano tinkuoto mūro baroko stiliaus pastatas, turįs ir klasicizmo bruožų. Kitaip negu daugelis medinių bažnyčių, jis nedegė, tad išlaikė savo pirmykštį pavidalą.
Ant dviejų bažnyčios kampų stovi bokšteliai su kryžiais, paryškinantys pagrindinį fasadą, ant trečio kampo – metalinis kryžius. Virš stogo vidurio – trečias bokštelis su kryžiumi. Visi fasadai vertikaliai suskaidyti piliastrais. Langų ir durų viršus baigiasi lenktomis arkomis. Vidus išpuoštas santūriai, kaip įprasta klasicistinėse bažnyčiose. Lubos plokščios medinės. Viename bažnyčios kampe priešais duris, įrengtas didysis altorius, kraštuose turintis po dvi kolonas su korintiškais kapiteliais.
1839 m. dvarininkų Korevų lėšomis ir kunigo Andriaus Mikutavičiaus rūpesčiu bažnyčia rekonstruota, pristatyta zakristija. 1850 m. minima ąžuolinių sijų varpinė, apkalta lentomis malksnų stogu. Kabojo 3 varpai – didysis ir du mažesni.
Trikampio formos bažnyčių Lietuvoje yra dvi: tai Panevėžiuko ir Degučių parapijų. Šventoriaus tvora pastatyta 1872 m., perstatyta – 1904 m. Ši bažnyčia priklausė Josvainių parapijos filijai, 1934 m. gavo parapijos statusą ir priklausė Kėdainių dekanatui. Nuo 1990 m. ją aptarnauja Babtų parapijos kunigai.
Parapijoje dirbę kunigai:
