Sutvirtinimo sakramentui rengiami Krikštą ir Pirmąją Komuniją priėmę jaunuoliai nuo 14 metų ir suaugę, pareiškią tam norą. Sutvirtinimą gali ir privalo priimti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas žmogus. Sutvirtinamasis turi būti pašvenčiamosios malonės stovyje, atitinkamai pasirengęs ir sugebąs atnaujinti Krikšto pažadus. Tam pasiruošti padeda parapijos katechetas. Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę ir kaip Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia dvasinį charakterį (arba neišdildomą žymę), dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime. Norintys priimti Sutvirtinimo sakramentą turi lankyti pasiruošimo užsiėmimus, apie kuriuos pranešama parapijos skelbimuose.
Sutvirtinimas yra vadinamas „krikščioniškosios brandos sakramentu“. Todėl prieš šio sakramento priėmimą reikia papildyti žinias apie krikščioniškąjį tikėjimą. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, todėl prieš priimant Sutvirtinimo sakramentą reikia priimti Atgailos sakramentą.
Tradicija vieningai sutaria ir galutiniu Sutvirtinimo sakramento padariniu laiko Šventosios Dvasios dovaną. Charakteris tėra ženklas šio pilnutinio padarinio atžvilgiu. Jeigu sutvirtinamasis savo nuodėmėmis nedaro tam kliūčių, Sutvirtinimas jam suteikia Šventąją Dvasią, kad tikintįjį dar giliau įskiepytų dieviškoje įvaikystėje, tvirčiau suvienytų su Kristumi, tobuliau suvienytų su Bažnyčia, aktyviau įtrauktų į jos pasiuntinybę ir padėtų liudyti krikščioniškąjį tikėjimą gyvenime.
Esminė Sutvirtinimo apeiga yra pakrikštytojo asmens kaktos patepimas šventąja krizma, Sutvirtinimą teikiančiojo (ordinarinis sakramento teikėjas yra vyskupas) rankos uždėjimas ir tariami žodžiai: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną“. Liturginiais šio Sakramento teikimo nuostatais yra išreiškiamas pageidavimas, kad apeigos būtų atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.
Sutvirtinimo apeigų nuostatai reikalauja, kad sutvirtinamieji šalia Krikšto vardo pasirinktų dar Sutvirtinimo vardą, kuris turi būti šventojo vardas.
Patariama kiekvienam sutvirtinamajam turėti Sutvirtinimo globėją, kuris, kaip vyresnysis brolis, jį atvestų ir pristatytų vyskupui, o paskui padėtų ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Kad išreikšti glaudesnį Krikšto ir Sutvirtinimo ryšį, pageidaujama Sutvirtinimo globėju (globėja) kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu būtų pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti ir turėti savybes, kurių reikalauja Kanonų teisė: